Pradžia
Įdomybių aruodas
Mokymosi medžiaga
Fizikos bandymai
Žymiausi fizikai
Interaktyvioji galerija
Nuorodos
Testai
Gyvenimiški klausimai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Pradžia arrow Įdomybių aruodas arrow Įdomioji fizika, II dalis arrow Šviesos atspindys ir lūžimas. Regėjimas arrow Sfinksas
Sfinksas

Edgaro Po apsakymas

„Baisaus choleros siautėjimo metu Niujorke gavau iš vieno savo giminaičio pakvietimą praleisti porą savaičių jo nuošaliame vasarnamyje. Būtume neblogai praleidę laiką, jei ne kasdieną gaunamos baisios žinios iš miesto. Nebuvo dienos, kuri nebūtų atnešusi mums žinios apie kurio nors pažįstamo mirtį. į galą su baime laukdavome laikraščio. Net vėjas iš pietų, atrodė mums, buvo prisisunkęs mirties. Ta baisi mintis visiškai pavergė mano sielą. Mano šeimininkas buvo ramesnio temperamento žmogus ir stengėsi mane raminti.

Karštą dieną, saulei leidžiantis, sėdėjau su knyga rankose prie atdaro lango, pro kurį tolumoje, už upės, buvo matyti kalnas. Mano mintys jau seniai nukrypo nuo knygos į neviltį, viešpatavusią kaimyniniame mieste. Pakėlęs akis, atsitiktinai žvilgterėjau į nuogą kalno šlaitą ir – pamačiau kažką keistą: bjauri pabaisa greitai leidosi nuo kalno viršūnės ir dingo miške jo papėdėje. Pirmą momentą, pamatęs pabaisą, suabejojau savo proto, arba bent akių sveikata ir, tik praėjus kelioms minutėms, įsitikinau, kad nekliedžiu. Bet jei aprašysiu tą pabaisą (kurią mačiau visiškai aiškiai ir kurią stebėjau visą laiką, kol ji leidosi nuo kalno), mano skaitytojai, gal būt, ne taip lengvai tuo patikės.

Image
132 pav. „…Pabaisa leidosi nuo kalno viršūnės“

Nustatydamas tos pabaisos dydį, palyginus su milžiniškų medžių diametru, įsitikinau, kad ji savo dydžiu toli gražu pralenkia linijinį laivą. Sakau linijinį laivą, todėl kad pabaisos forma priminė laivą: septyniasdešimt keturių patrankų laivo korpusas gali duoti gana aiškų jos bruožų vaizdą. To gyvio nasrai buvo gale straublio, šešiasdešimt ar septyniasdešimt pėdų ilgio ir apytikriai tokio storio, kaip paprasto dramblio liemuo. Prie straublio pagrindo buvo tiršta gauruotų plaukų masė, o iš jos, išsilenkdamos apačion ir į šoną, kyšojo dvi blizgančios, panašios į šerno, tik nepalyginamai didesnės, iltys. Iš abiejų straublio pusių buvo du milžiniški tiesūs ragai, trisdešimt ar keturiasdešimt pėdų ilgio, matyt, krištoliniai; jie akinamai spindėjo saulės spinduliuose. Liemuo buvo pleišto formos, kurio viršūnė nukreipta į žemę. Ji turėjo dvi, viena viršum kitos esančias poras sparnų, kurių kiekvienas buvo apie 300 pėdų ilgio. Sparnai buvo tankiai nusėti metalinėmis plokštelėmis; kiekviena jų buvo dešimties-dvylikos pėdų diametro. Bet svarbiausią šio baisaus padaro savybę sudarė negyvos galvos vaizdas, užimąs beveik visą krūtinės paviršių; ji savo ryškiai balta spalva griežtai skyrėsi tamsiame paviršiuje, lyg būtų buvusi nupaišyta.

Kol su baimės jausmu žiūrėjau į tą baisų gyvį, ypač į nelaimę lemiančią figūrą jo krūtinėje, jis staiga praskėtė nasrus ir garsiai sudejavo… Mano nervai neišlaikė ir, kai pabaisa išnyko miške kalno papėdėje, aš be sąmonės nugriuvau ant grindų…

Kai atsigavau, pirmiausia ryžausi papasakoti savo draugui tai, ką buvau matęs. Išklausęs manęs iki galo, jis pradžioje pratrūko juokais, o paskui visiškai surimtėjo, lyg būtų nė kiek neabejojęs tuo, kad išėjau iš proto.

Tą akimirksnį vėl pamačiau pabaisą ir šaukdamas rodžiau ją savo draugui. Jis pažiūrėjo, bet tikino nieko nematąs, nors smulkiai dėsčiau jam gyvio padėtį, kol jis leidosi nuo kalno.

Užsidengiau veidą rankomis. Kai atitraukiau jas, pabaisa jau buvo dingusi.

Mano šeimininkas ėmė klausinėti mane apie išorinę pabaisos išvaizdą. Kai papasakojau jam viską smulkiai, jis atsiduso, lyg nusikratęs kažkokio nepakeliamo sunkumo, priėjo prie knygų spintos ir ištraukė gamtos mokslo vadovėlį. Paskui, pasiūlęs man pasikeisti vietomis, nes prie lango jam lengviau įžiūrėti smulkų knygos šriftą, jis atsisėdo ant kėdės ir, atskleidęs vadovėlį, tęsė:

– Jei nebūtumėte taip smulkiai aprašęs man pabaisos, aš, gal būt, niekuomet nebūčiau įstengęs paaiškinti jums, kas tai buvo. Pirmiausia, leiskite, aš paskaitysiu jums iš šio vadovėlio aprašymą Insecta (arba vabzdžių) klasės, Lepicioptera (žvyniasparnių arba drugių) grupės, Crepusculariae (suteminių) šeimos Sphinx giminės. Štai jis:

„Dvi poros plėvėtų sparnų, padengtų smulkiais metalinio blizgesio žvyneliais; burnos organai, susidarę iš pailgintų apatinių žiaunų; jų šonuose pūkuotų čiuptuvų užuomazgos; apatiniai sparnai sujungti su viršutiniais stipriais plaukeliais; ūseliai prizminių ataugų pavidalo; pilvelis su-smailintas. Sfinksas Negyvoji Galva savo skleidžiamu liūdnu garsu ir kaukolės figūra krūtinėje tamsių žmonių tarpe kartais kelia prietaringą baimę“. (Dabar tą drugį priskiria Acherontia giminei. Tai vienas nedaugelio drugių, sugebančių skleisti garsus – švilpimą, primenantį pelių cypimą, – ir vienintelis, kuris tuos garsus sukelia, naudodamasis burnos organais. Jo balsas gana skardus, – jis girdimas per daugelį metrų. Šiuo atveju jis galėjo stebėtojui pasirodyti ypač stiprus, nes garso šaltinis mintyse buvo perkeltas į labai didelį atstumą (žr. „Įdomiąją fiziką“, 1 kn., X sk., „Garso kuriozai“).)

Čia jis užskleidė knygą ir pasilenkė prie lango toje pat pozoje, kurioje sėdėjau, kai pamačiau „pabaisą“.

– Aha, štai ji! – sušuko jis – ji kyla kalno šlaitu ir, prisipažinsiu, atrodo labai kurioziškai. Bet ji visiškai ne tokia didelė ir ne tokia tolima, kaip vaizdavotės, nes kopia į viršų siūlu, pritvirtintu kurio nors voro prie mūsų lango!

 

 
< Ankstesnis   Kitas >