Pradžia
Įdomybių aruodas
Mokymosi medžiaga
Fizikos bandymai
Žymiausi fizikai
Interaktyvioji galerija
Nuorodos
Testai
Gyvenimiški klausimai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Pradžia arrow Įdomybių aruodas arrow Įdomioji fizika, I dalis arrow Regėjimas viena ir dviem akimis arrow Milžinų regėjimas
Milžinų regėjimas

Kai daiktas esti nutolęs nuo mūsų – toliau kaip per 450 m, – tai atstumas tarp mūsų akių jau negali turėti įtakos regėjimo įspūdžių skirtumams. Tolimieji pastatai, tolimi kalnai, gamtovaizdžiai atrodo mums dėl to plokšti. Dėl tos pačios priežasties ir dangaus spinduoliai atrodo vis vienodai nutolę, nors mėnulis žymiai arčiau negu planetos, o pastarosios nepalyginti arčiau negu nejudamosios žvaigždės.

Image
143 pav. Stereoskopinis žiūronas

Apskritai visiems daiktams, kurie toliau kaip 450 m visiškai nebegalime betarpiškai išskirti reljefo; daiktai atrodo dešiniajai ir kairiajai akiai vienodi, kadangi tie 6 cm, kurie skiria akių lėliukes vieną nuo kitos, – yra per daug mažas atstumas palyginti su 450 m. Suprantama, kad ir stereoskopinės fotografijos, gaunamos tokiomis sąlygomis, visiškai panašios ir negali stereoskope duoti reljefo iliuzijos.

Bet ir šiam dalykui galima padėti: reikia tik nufotografuoti tolimus objektus iš dviejų tokių taškų, kurių tarpusavio nutolimas didesnis, negu normalusis tarp akių atstumas. Žiūrint panašias fotografijas stereoskope, pamatysime gamtovaizdį tokį, kokį jį matytume, jei tarp mūsų akių atstumas žymiai viršytų paprastąjį. Tokia yra stereoskopinių gamtovaizdžių nuotraukų gavimo paslaptis. Paprastai jas žiūri pro padidinamąsias prizmes (su iškilais šonais), todėl panašios reljefiškos stereonuotraukos dažnai mums vaizduojasi natūralaus dydžio: efektas gaunamas nuostabus.

Skaitytojas, be abejo, suvokė, kad galima įtaisyti dviejų vamzdžių sistemą, pro kuriuos galima matyti tam tikro gamtovaizdžio reljefą visai natūralų, o ne fotografijoje. Panašūs įrankiai – stereovamzdžiai – iš tikrųjų yra: du vamzdžiai atskirti juose didesniu atstumu, negu normalus akių atstumas, o abu atvaizdai patenka į akis dėl prizmių, laužiančių spindulius (143 pav.). Sunku aprašyti jausmą, kurį jauti, kai žiūri pro tokius įrankius, – jie tokie nepaprasti! Visa gamta pasikeičia. Tolimieji kalnai daros reljefiškesni; medžiai, uolos, pastatai, laivai jūrose – viskas apskritėja, viskas iškyla, išstatyta begalinėje ertmėje, o neguli plokščiame ekrane. Jūs betarpiškai matote, kai plaukia toli laivas, kuris paprastais žiūronais žiūrint atrodo lyg nejudąs. Tokio pavidalo turėtų atrodyti mūsų žemės vaizdai pasakiškiems milžinams.

Image
144 pav. Prizminis žiūronas

Jei vamzdžiai didina 10 kartų, o objektyvų atstumas 6 kartus viršija normalią tarp lėliukių padėtį (t. y. lygiai 6,5x6=39 cm), tai gaunamas vaizdas 6x10=60 kartų paslaptingesnis, negu žiūrint neginkluotomis akimis. Tatai pasireiškia tuo, kad net daiktai, atitolinti per 25 kilometrus, dar esti reljefiški.

Matininkams, jūrininkams, artilerininkams, keliautojams panašūs žiūronai būtinas įrankis, ypač jei turi skalę, kuria galima išmatuoti atstumus (stereoskopiniai tolimačiai). Prizminis Ceiso žiūronas taip pat duoda šį efektą, kadangi tarpusavio jo objektyvų atstumas didesnis, negu normalusis tarp mūsų akių atstumas (144 pav.). Teatro žiūronuose, atvirkščiai, atstumas tarp objektyvų sumažintas –- reljefui susilpninti (kad kulisos neatrodytų išplėstos).

 

 
< Ankstesnis   Kitas >