Pradžia
Įdomybių aruodas
Mokymosi medžiaga
Fizikos bandymai
Žymiausi fizikai
Interaktyvioji galerija
Nuorodos
Testai
Gyvenimiški klausimai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Pradžia arrow Įdomybių aruodas arrow Įdomioji matematika arrow Įdomioji geometrija arrow Geometrija patamsyje arrow Marko Tveno naktinė kelionė
Marko Tveno naktinė kelionė

Sumanumas, kurį parodė Main Rido berniukas savo liūdnoje padėtyje, yra vertas nustebimo. Visiškoje tamsoje, kurioje jis buvo, daugumas žmonių nesugebėtų net bent kiek teisingai orientuotis, jau nekalbant apie tai, kad negalėtų tada atlikti kokių nors matavimų bei skaičiavimų. Su Main Rido apsakymu įdomu yra sugretinti juokingą istoriją apie beprasmišką klaidžiojimą tamsiame viešbučio kambaryje – nuotykį, tariamai atsitikusį garsiajam Main Rido tautiečiui, humoristui Markui Tvenui. Tame apsakyme vykusiai pastebėta, kaip sunku yra tamsoje susidaryti teisingą vaizdą apie daiktų išsidėstymą net paprastame kambaryje, jei apstatymas mažai pažįstamas. Mes žemiau pateikiame kiek sutrumpinę tą juokingą epizodą iš Marko Tveno „Kelionės užsienyje“.

Aš nubudau ir pajutau troškulį. Man atėjo į galvą puiki mintis – apsirengti, išeiti į sodą ir atsigaivinti, nusiprausus prie fontano.

Aš tyliai atsikėliau ir pradėjau ieškoti savo drabužių. Radau vieną kojinę. Kur yra antroji, aš negalėjau įsivaizduoti. Atsargiai atsitūpęs ant grindų, ėmiau apgraibomis ieškoti aplinkui, bet bergždžiai. Ėmiau ieškoti toliau, graibydamas ir čiupinėdamas. Slinkau vis toliau ir toliau, bet kojinės neradau ir tiktai susidurdavau su baldais. Kai ėjau gulti, aplinkui buvo žymiai mažiau baldų; o dabar kambaryje buvo pilna jų, ypač kėdžių, kurios buvo visur.. Ar per tą laiką neapsigyveno čia dar dvi šeimos? Nei vienos tų kėdžių aš tamsoje nemačiau, bet nuolat atsimušdavau į jas galva.

Galų gale nusprendžiau, kad galiu apsieiti ir be vienos kojinės. Atsikėlęs ėmiau eiti, – kaip man atrodė, – link durų, bet netikėtai pamačiau savo blausų atvaizdą veidrodyje. „Aišku, kad paklydau ir neturiu mažiausio supratimo apie tai, kur esu. Jei kambaryje būtų vienas veidrodis, jis padėtų man orientuotis, bet jų buvo du, o tai yra tiek pat blogai kaip tūkstantis.

Aš norėjau pasiekti duris, laikydamasis sienos. Aš vėl pradėjau savo mėginimus – ir numečiau paveikslą. Jis buvo nedidelis, bet sukėlė triukšmą, kaip visa panorama. Hansas (kambario kaimynas, kuris miegojo antroje lovoje) nejudėjo, bet aš supratau, kad toliau veikdamas panašiu būdu, aš būtinai pažadinsiu jį. Mėginsiu kitą kelią. Rasiu vėl apvalų stalą – aš jau buvau šalia jo kelis kartus – ir nuo jo stengsiuos pasiekti savo lovą; kai rasiu lovą, rasiu ir ropinę su vandeniu ir tada bent numalšinsiu savo nepakenčiamą troškulį. Geriausia šliaužti rankomis ir keliais; tą būdą aš jau išmėginau ir todėl daugiau pasitikėjau juo.

Pagaliau man pavyko užeiti stalą – pajusti jį galva – su nedideliu, palyginti, triukšmu. Tada aš vėl atsikėliau ir ėmiau eiti, balansuodamas į priekį ištiestomis rankomis ir išskėstais pirštais. Radau kėdę. Kitą kėdę. Po to sofą. Savo lazdą. Dar vieną sofą. Tai mane nustebino; aš puikiai žinojau, kad kambaryje buvo tiktai viena sofa. Vėl užėjau stalą ir gavau naują smūgį. Po to susidūriau su nauja eile kėdžių. „Tiktai tada man atėjo į galvą tai, kas seniau turėjo ateiti: stalas buvo apvalus ir, vadinas, negalėjo būti išeities tašku mano klaidžiojimuose. Kaip pasiseks, taip,–ėmiau eiti plotu tarp kėdžių ir sofos, – bet atsidūriau visai nežinomoje srityje, numetęs pakeliui žvakidę nuo židinio. Po žvakidės numečiau lempą, o po lempos, sukeldama triukšmą, nukrito ant grindų ropinė.

Aha, – pagalvojau, – pagaliau aš radau tave, balandėli!

– Vagys. Plėšikai! – suriko Harisas.

Triukšmas ir riksmai prikėlė visą namą. Atėjo su žvakėmis ir žibintais šeimininkas, svečiai, tarnai.

AŠ apsidairiau aplinkui. Pasirodė, kad aš stoviu prie Hariso lovos. Tiktai viena sofa stovėjo prie sienos; tiktai viena kėdė stovėjo taip, kad su ja galima buvo susidurti, – aš skriejau apie ją kaip planeta, ir susidurdavau su ja kaip kometa per ištisą pusę nakties.

Patikrinęs savo žingsniamatį, įsitikinau, kad per naktį padariau 47 mylias.

Paskutinis teigimas yra perdėtas be saiko: negalima per kokias kelias valandas nueiti pėsčiomis 47 mylias, bet kitos nuotykio smulkmenos yra gana patikimos ir taikliai charakterizuoja tuos juokingus sunkumus, su kuriais paprastai susiduri, kai be sistemos, kaip pavyks, klaidžioji tamsoje nepažįstamame kambaryje. Tuo labiau mes turime įvertinti nuostabų metodiškumą ir šaltakraujiškumą jaunojo Main Rido herojaus, kuris ne tiktai sugebėjo orientuotis visiškoje tamsoje, bet tokiomis sąlygomis dar išsprendė nelengvą matematinį uždavinį.

 

 
< Ankstesnis   Kitas >