Pradžia
Įdomybių aruodas
Mokymosi medžiaga
Fizikos bandymai
Žymiausi fizikai
Interaktyvioji galerija
Nuorodos
Testai
Gyvenimiški klausimai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Pradžia arrow Įdomybių aruodas arrow Įdomioji astronomija arrow Žemė, jos forma ir judėjimas arrow Apie vieną klaidingą nuomonę
Apie vieną klaidingą nuomonę

Su žemės sukimusi yra susijusi viena klaidinga nuomonė, labai paplitusi netgi išsilavinusių žmonių tarpe. Ji liečia tą faktą, kad šiaurinio pusrutulio upės siekia nukrypti į dešinę pusę, ir dėl to dešinieji šiaurinių upių krantai yra aukšti, skardingi, o kairieji – žemi, išplauti. Klaidingą nuomonę sudaro tai, kad ši ypatybė yra laikoma esanti būdinga tik toms upėms, kurios teka išilgai dienovidinių, t. y. į pietus arba į šiaurę; o upės, tekančios išilgai lygiagrečių, – į vakarus arba į rytus, – tariamai nepasižyminčios šia ypatybe.

Rusų akademikas K. M. Bėras, nustatęs (1857 m.) šią taisyklę, kuri yra vadinama Bėro dėsniu, pats laikėsi čia minėtos klaidingos nuomonės. Jo veikalas yra pavadintas „Kodėl mūsų upių, tekančių į šiaurę arba į pietus, dešinysis krantas yra aukštas, kairysis – žemas“. Ši klaidinga pažiūra pateko ir į daugelį mūsų ir užsienio vadovėlių ir netgi į geriausią iš rusų ikirevoliucinių enciklopedinių žodynų („Naujasis Brokhauzo ir Efrono enciklopedinis žodynas“). Štai, ką mes skaitome šiame leidinyje:

„Įvairių žemės paviršiaus taškų sukimosi greitis yra nevienodas, bet keičiasi nuo maksimalaus prie pusiaujo, palaipsniui mažėdamas ašigalių link, kur jis yra lygus nuliui. Jei mes sustosime ties šiaurinio pusrutulio upėmis, tekančiomis į pietus, tai pastebėsime, kad kiekviena vandens dalelė, pereidama iš mažesnio greičio platumų į didesnio greičio platumas, kurį laiką išlaikydama dėl inercijos pirmesnįjį savo greitį, atsiliks nuo atitinkamų judančių žemės paviršiaus taškų toje platumoje. Šio atsilikimo ir judėjimo dienovidiniu dėl upės kritimo bendro veikimo rezultatas yra, pagal jėgų lygiagretainio dėsnį, atstojamoji, paplaunanti dešinįjį (vakarinį) krantą“. Kitaip sakant, į pietus tekančioje upėje vanduo turi rytinį greitį, bet visą laiką atsilieka nuo savo vagos, kuri dėl Žemės sukimosi taip pat yra nešama į rytus; todėl vanduo atsimuša į vakarinį krantą.

Čia pateiktame samprotavime nukrypimo priežastis išaiškinta nepilnai: reikalas yra ne tik tas, kad vanduo išlaiko savo greičio didumą, kiek tas, kad jis išlaiko greičio kryptį. Toliau patiekiu pilnesnį Bėro reiškinio paaiškinimą, kuris nesukelia klaidingų išvadų.

Sekite samprotavimų eigą, turėdami prieš akis 16 paveikslėlį. Leiskime, kad mūsų upė teka į rytus išilgai lygiagretės, atvaizduotos paveikslėlyje. Išskirkime nedidelę šios upės dalį tuo momentu, kai ji yra I padėtyje; vanduo teka WE kryptimi. Kai ši dalis užims II padėtį, ji lyg pasisuks, kaip rodo rodyklės; o vanduo stengsis tekėti pirmesniąja kryptimi, lygiagrečiai I skritulėlio WE linijai; ši lygiagretė kryptis yra II skritulėlyje pažymėta punktyrine linija ab. Jūs matote, kad vanduo turi atsimušti į dešinįjį savo vagos krantą.

Tuos pačius samprotavimus skaitytojas gali pats pritaikyti atvejams, kai upė teka bet kuria kita kryptimi; jis įsitikins, kad visais atvejais Bėro dėsnis yra visiškai pritaikomas. Apriboti jo taikymą vien tik dienovidinio kryptimi – prietaras. Dešinysis Dunojaus krantas yra aukštas ir skardingas dėl tos pat priežasties, kaip ir dešinysis Dniepro arba Jenisėjaus krantas.

Daugelis labai miglotai supranta ryšį tarp krantų sandaros ir upės nukrypimo. Dalyką reikia taip suprasti. Atsimušdamas į dešinįjį krantą, vanduo palaipsniui jį paplauna ir traukiasi į dešinę; praslinkus ilgam laikui upė paliks kairiojoje savo pusėje žemą, išplautą lygumą ir spausis prie dar nepaplauto, aukšto kranto. Šis procesas neretai vyksta tiek smarkiai, kad upių traukimasis nuo buvusios vagos yra pastebimas netgi per istorijos apimamą laikotarpį. Pavyzdžiui, miestas Čiornyj Jar, kuris prieš tris šimtus metų buvo perkeltas toliau nuo paplaunamo dešiniojo Volgos kranto, dabar vėl atsidūrė prie pat vandens ir jam gresia sugriovimo pavojus.

Image
16 pav. Bėro reiškinio priežastis

Bėro dėsnis yra pritaikomas ne tik tekančiam vandeniui, bet ir visoms žemės paviršiuje judančioms masėms, pavyzdžiui, traukinių judėjimui arba artilerijos sviedinių lėkimui. Traukiniai dažniau nueina nuo bėgių į dešinę pusę; taip pat labiau nudyla (dvivėžiuose keliuose) dešinysis bėgis. Papildomą traukinio spaudimą į dešinįjį bėgį, kylantį dėl Bėro išaiškinto dėsnio, galima apskaičiuoti; pavyzdžiui 500 t svorio traukiniui, bėgančiam 80 km/val. greitumu, jis yra 150 kg. Žinoma, tai perdaug maža jėga, kad galėtų traukinį nuversti nuo bėgių, bet pakankama, kad paaiškintų dažnesnį nuvirtimų skaičių į dešinę pusę.

Kai dėl artilerijos sviedinių, tai jų kelias šiauriniame pusrutulyje taip pat truputį nukrypsta į dešinę; darant tikslius artilerijos apskaičiavimus, į šį nukrypimą yra atsižvelgiama.

Išdėstyti samprotavimai labiausiai pamokomai gali būti pritaikyti garsiosios Fuko švytuoklės teorijoje. Vargu ar reikia ties ja čia sustoti: esu tikras, kad skaitytojas šią švytuoklę žino, o gal būt ir yra ją matęs.

Nukrypsta į šalį net ir šautuvo kulkos: kulka, iššauta 45 lygiagretėje šiaurės kryptimi, lekianti 1 km atstumą per 2 sek., nukrypsta nuo taikymo taško maždaug 10 cm; lėčiau lekianti kulka per tą atstumą dar labiau nukrypsta.

 

 
< Ankstesnis   Kitas >