Pradžia
Įdomybių aruodas
Mokymosi medžiaga
Fizikos bandymai
Žymiausi fizikai
Interaktyvioji galerija
Nuorodos
Testai
Gyvenimiški klausimai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai

Pradžia arrow Įdomybių aruodas arrow Įdomioji astronomija arrow Trauka arrow Mėnulis ir oras
Mėnulis ir oras

Daugelį domina klausimas, kokią įtaką atmosferos slėgimui gali turėti potvyniai ir atoslūgiai, kuriuos sukelia Mėnulis mūsų planetos oro okeane. Šis klausimas yra senas. Potvynius atmosferoje atrado didysis rusų mokslininkas M. V. Lomonosovas, kuris pavadino juos oro bangomis. Oro potvynius tyrė daugelis mokslininkų, bet vis dėlto apie jų vaidmenį yra paplitusios klaidingos nuomonės. Nespecialistai mano, esą lengvoje ir judrioje Žemės atmosferoje Mėnulis sukelia didžiules potvynio bangas. Dėl to daug kas yra įsitikinęs, kad šie potvyniai žymiai pakeičia atmosferos slėgimą ir turi turėti lemiamą reikšmę meteorologijoje.

Ši nuomonė yra visiškai klaidinga. Teoriškai galima įrodyti, kad atmosferinio potvynio aukštis neturi viršyti vandens potvynio aukščio atvirame vandenyne. Toks teigimas atrodo nelauktas: juk oras, net žemutiniuose, tankiuose sluoksniuose yra beveik tūkstantį kartų lengvesnis už vandenį. Kodėl gi Mėnulio trauka nepakelia jo tūkstantį kartų aukščiau? Tačiau tai nėra labiau paradoksalu, negu sunkių ir lengvų kūnų vienodas kritimo greitis tuštumoje.

Prisiminkime mokyklinį bandymą su tuščiu vamzdeliu, kuriame krintąs švino rutuliukas neaplenkia pūkelio. Potvynio reiškinys, galų gale, sąlygojamas tiktai tuo, kad Žemės rutulys kartu su jo lengvesniais apvalkalais krinta pasaulinėje erdvėje Mėnulio (ir Saulės) traukai veikiant. Pasaulio erdvės tuštumoje visi kūnai – ir sunkūs ir lengvi – krinta vienodu greičiu, dėl traukos jėgos nueina vienodą kelią, jei jų atstumas nuo traukos centro yra vienodas.

Tai, kas pasakyta, sukelia mums mintį, kad atmosferos potvynių aukštis turi būti toks pat, kaip ir potvynių vandenyne, toli nuo krantų. Iš tikrųjų, jei mes pažvelgtume į formulę, pagal kurią apskaičiuojamas potvynio aukštis, tai įsitikintume, kad joje yra tiktai Mėnulio ir Žemės masės, Žemės rutulio spindulys ir atstumas nuo Žemės iki Mėnulio. Nei keliamo skysčio tankumas, nei okeano gilumas į tą formulę neįeina. Pakeitus vandens okeaną oro okeanu, apskaičiavimų rezultatai nepasikeis, ir atmosferos potvyniui gausime tą patį aukštį, kaip ir potvyniui vandenyne. O pastarasis dydis labai nežymus. Teorinis didžiausio potvynio aukštis atvirame vandenyne – apie ½ m, ir tiktai krantų ir dugno kontūrai, suvaržydami potvynio bangą, pakelia ją atskirose vietose iki 10 m ir daugiau. Yra labai įdomių mašinų, su kurių pagalba tam tikroje vietoje galima numatyti potvynio aukštį kiekvienam momentui, žinant Saulės ir Mėnulio padėtį.

Bekraščiame oro okeane niekas negali sutrikdyti teorinio Mėnulio potvynio vaizdo ir pakeisti jo didžiausio teorinio – ½ m – aukščio. Toks nežymus pakilimas gali turėti tik labai menką įtaką atmosferos slėgimui.

Laplasas, tyrinėjęs oro potvynių teoriją, priėjo išvadą, kad tų potvynių sukelti atmosferos slėgimo svyravimai neturi viršyti 0,6 mm gyvsidabrio stulpelio, o jų sukeliamas vėjas neturi didesnio greičio už 7,5 cm/sek.

Aišku, kad atmosferiniai potvyniai negali vaidinti bent kiek esmingesnio vaidmens oro veiksnių tarpe.

Šie samprotavimai rodo, kad visokių „Mėnulio pranašų“ bandymai atspėti orą pagal Mėnulio padėtį danguje yra visiškai nepagrįsti.

Image 

 

 
< Ankstesnis